Dauguma pasaulio kalbų vartoja didžiąsias ir mažąsias raides, skirtumą tarp didžiųjų (didelių) ir mažųjų (mažųjų) raidžių. Pirmieji rašomi sakinių, vardų ir pavadinimų pradžioje ir vartojami daug rečiau nei antrieji. Paprastai kiekviena mažoji raidė atitinka didžiąją (didžiąją) raidę, o raidėje vienu metu naudojamos dvi lygiagrečios raidžių rinkiniai su tais pačiais pavadinimais.
Įvykio istorija
Sąvokos „didžiosios“ (didžiosios) ir „mažosios“ (mažosios raidės) atsirado XIX amžiuje, kai atsirado rašomosios mašinėlės. Juose, rašant mažas raides, reikėjo perkelti spausdinimo juostą į apatinę padėtį, o didelėms raidėms - į viršų. Atitinkamai, pirmieji buvo vadinami minusuliais, o antrieji - majuscule. Registras taip pat pradėtas naudoti techninėje dokumentacijoje, daugiausia diagramose ir brėžiniuose. Tokia simbolių klasifikacija vis dar egzistuoja, o aprašomojoje geometrijoje yra aiškios taisyklės, kada rašyti didžiosiomis raidėmis, o kada – mažosiomis.
Šiandien visos kompiuterinės technologijos naudoja registrą – du „lygiagrečius“ didelių ir mažų dydžių simbolių rinkinius. Norėdami perjungti kompiuterio režimus, tiesiog paspauskite klavišą Caps Lock arba įveskite simbolius laikydami nuspaudę klavišą Shift. Jei visi maži abėcėlės simboliai atitinka didelius ("w" - "W", "a" - "A"), tada skaičiams ir papildomiems klavišams Shift prideda naujų reikšmių.
Taigi, laikant nuspaudus klavišą „Shift“, skaičius 7 paverčiamas klaustuko ženklu „? arba į ampersandą „&“, o matematinis ženklas „+“ tampa „=“. Būtent registro dėka šiuolaikinės klaviatūros turi tokius kompaktiškus matmenis, nes jo nenaudojant klavišų skaičių tektų padidinti daugiau nei 2 kartus. Registras taip pat naudojamas visuose įrenginiuose su jutikliniu įėjimu: planšetiniuose kompiuteriuose, išmaniuosiuose telefonuose, DVR ir kt.
Korpuso funkcijos
Egzistuoja vadinamasis „vienašalis“ scenarijus, kuriame naudojamos tik mažosios (mažosios) raidės, tačiau daugumoje abėcėlių vienu metu naudojamos ir mažosios, ir didžiosios raidės. Skirtumas tarp jų yra ne tik tai, kad pirmieji yra mažo dydžio, o antrieji yra dideli. Taigi, pagrindinis didžiųjų raidžių bruožas yra vienodas simbolių aukštis, išskyrus retas išimtis (didžioji raidė "Q"). O mažosioms raidėms tai yra standartinė funkcija, ir dauguma jų turi apatines arba viršutines briaunas. Pavyzdžiui, paimkime pirmąsias raides „y“, „p“ ir „g“, o antrąsias – „b“, „f“ ir „t“.
Nebenaudojami šriftai, kartais naudojami įvedant tekstą, skaitmenims taip pat taiko didžiąsias ir mažąsias raides. Pavyzdžiui, 9, 7 ir 5 yra mažosios, o 6 ir 8 - didžiosios. Atitinkamai, pirmieji gali turėti mažėjančius elementus, o antrieji gali turėti didėjančius elementus, kurie perkelia simbolius už teksto lauko ribų.
Įdomūs faktai
Yra daug didžiųjų ir mažųjų raidžių naudojimo taisyklių ir apribojimų, kurie skiriasi įvairiose kalbose ir srityse. Pavyzdžiui, senovės graikų simboliai plačiai naudojami matematikoje ir fizikoje, o senoji lotynų kalba – medicinoje. Šios nestandartinės raidės rašomos toje pačioje eilutėje kaip ir įprastos abėcėlės raidės, todėl reikia koreguoti didžiąsias ir mažąsias raides. Su Azijos (ir ne tik) pasaulio kalbomis situacija yra daug sudėtingesnė:
- Japonų kalba gali „persijungti“ tarp katakana ir hiragana, o žodžiai, kurie turėtų prasidėti didžiosiomis raidėmis, rašomi mažosiomis raidėmis (ir atvirkščiai). Be to, atskiri kana simboliai keičia didžiąsias ir mažąsias raides, kai jie derinami su ankstesniais yon simboliais ir sekančiais sokuon simboliais.
- Korėjiečių kalboje kai kurios raidės keičia didžiąsias ir mažąsias raides, atsižvelgiant į jų vietą žodyje.
- Arabų kalba didžiosios ir mažosios raidės keičiasi priklausomai nuo to, ar raidė susieta su gretimais simboliais 1 kartą, 2 kartus ar net ne vieną kartą (pvz., prielinksniuose ir įterpiniuose).
- Hebrajų abėcėlėje 5 simboliai keičia didžiąsias ir mažąsias raides, jei jie baigiasi žodžiu.
- Gruzinų kalboje rašant literatūros tekstus dažnai naudojama pasenusi asomtavruli abėcėlė, kurioje registras skiriasi nuo oficialios gruzinų kalbos.
Visi šie neatitikimai sukėlė ir tebekelia didelių sunkumų perkeliant ranka rašytus tekstus į skaitmeninę formą. Be to, daugelyje nacionalinių rašto ypatybių nėra aiškios registrų klasifikacijos, o žodžiai laikomi teisingai parašyti keliais variantais iš karto. Laimei, šiuolaikiniai skaitmeniniai algoritmai atsižvelgia į visus šiuos niuansus ir leidžia automatiškai sekti bei konvertuoti registrus tekstinėje informacijoje.
